Kultūros ir teatro jėga…. 5 su viršumi metų praėjo, kai užvėriau šio teatro duris po labai sunkių ir alinančių dviejų projektų, po supratimo apie aktoriaus darbą ir teatro užkulisius. Po darbo ir vaidinimo euforijų, po įtampos prieš kiekvieną pasirodymą. Po ašarų išsiskiriant. Po interviu ir daug daug visko…
Šiomis dienomis gavau kvietimą ateiti ir užsiregistruoti į teatro bendruomenę. Nuėjau. Noriu savo pastebėjimus parašyti ir kitiems, kurie skaitote šiuos įrašus.
Idėja čia buvo tokia, kviečia jungtis į bendruomenes, jeigu nori rašyti – rašyk scenarijus, jeigu nori vaidinti – junkis, jeigu nori ateiti į spektaklį – junkis, jeigu matai psichologiškai palūžusį žmogų – pakviesk, čia rasi sau bendraminčių. Menas yra jėga, gebantis paguosti, nuraminti, sutelkti. Svarbiausia – nebūti vieniems toje situacijoje. Apie tai buvo šis teatras, kuris yra netradicinis, kuris nenuilstantis ir šio laikmečio aktualijomis gyvenantis – TEATRAS.
